vėsus

vėsùs, -ì adj. (4) KBII116, KII38, K, LsB249, Rtr, J.Jabl, FrnW, DŽ, NdŽ, KŽ, vė́sus, -ì (3) I, Š, Tvr 1. D.Pošk kuriam būdingas nelabai šaltas, pakankamai nekarštas oras (apie paros arba metų laikų orą): Koks smagus, vėsus ir gaivinąs buvo čionai oras! Mš. Nebus lietaus: oras vėsus ir rasa dedas Dkk. Buvo kiek vėsaũs oro ažeję Klt. Oras vė̃sus, neina bitės DrskŽ. Šį vakarą yra biskį vėsì pastojusi Šlu. Antsimesk i tu nertinaitį, vėsì atsirado pryš vakarą End. Rytmetė[je], kad atsikelas, taip vėsì, gražu, taip kvepia visi pašaleliai LKT73(Eig). Jau vėsèsnė, nebė[ra] tokia karštà Krš. Vėsèsnė paliko, a tik nepalys Rdn. Vėsì naktis vasarvidžiu, kad nėra tvankos J. Nelyja, ale vė̃si diena Prn. Reikia art tokiu vėsiù laiku [su jaučiais], ryte ar vakarop Dg. Dartės tik vėsèsnės naktes, jauni kap buvom – o buvo šilta! Drsk. Anys girdėjo balsą Dievo pono, kuris žardyje vaikščiojo, dienai vėsesnei tapusiai BB1Moz3,8.

vėsù n. DŽ, NdŽ, Nm, Mlk, Ml, vė̃su K, K.Būg, Rtr, KlbIII11(Lkm), Vdžg; SD25, R247, MŽ312, D.Pošk, Sut, M: Ar vėsù jumi? Klvr. Sukaisti, suprakaituoji šienaudamas, apsipili iš šulnio [v]andeniu – ir vėsù, kol išdžiūsta Antz. Vasarą vė̃su, žiemą šilta, toki dartės orai Drsk. Šiandie šalta i šalta, vė̃su i vė̃su Švnč. Iš ryto kad vė̃su buvo, kad gerai Slk. Vakarais ir vė̃su Drsk. vė̃siai adv.: Vė̃siai dabar, vėjai tik duodas Krš. | Kaip vėsiai atsidūsti žmogus, rodos, seno mido taurę išgėriau V.Krėv.

2. Q311,332, SD25, R234,247, MŽ312,330, Sut, M, L nelabai šaltas, pakankamai nekarštas, tarpinis tarp šilto ir šalto: Pečius any nekarštas, tik ką vė̃sus [užlipus] Klt. Saulės išorinis apvalkalas vėsesnis rš. Taigi maudausi, gaivinuosi vėsiù vandenėliu (ps.) Plv. Už kelių žingsnių vėsi upė plaukė J.Bil. Gulk ant mano vėsių̃ kelelių JT510. Jis labai mėgdavo stovėti basas ant vėsių grindų rš. Pavėsy i vėjas vė̃sus LKT168(Grk). Vėsi motinos ranka atsargiai lietė mano kaktą J.Marcin. Tavo rankos – kaip vėsus rytų vėjelis, saulei tekant glosto veidą, taršo plaukus V.Myk-Put. Staiga jis pajuto ant skruosto vėsias lūpas J.Avyž. Iš pelkių kilo vėsi migla K.Jank. Lyg vėsūs rūkai temdintų man sielą! Vd. | Jie išsitiesė ant gultų, ir Benutis įsmeigė akis į vėsų žvaigždėtą dangų J.Ap. 3. S.Dauk, KII38 kuriame nebūna šilta (apie kokį statinį, vietą): Gera gulėti vakare vėsioje klėtyje per dieną prisidirbusiam J.Paukš. Paval̃gė buvo pasidėt kam: vėsèsnis kambarėlis, laitas Svn. Ale troba vė̃si Lp. Pirkia vė̃si kai daržinė Klt. | Nėr geresnio strieko kap šiaudinis i drūtas, pigus, žiemą šiltas, o vasarą vėsus Lš.

vėsù n. vė̃su; Ppl: Vėdina, atdari langai, ka būtų vė̃su Azr. Kamaroj maži langučiai, te vė̃su buvo Alv. Šiaudų stogas, saulė neužkaitina, visada vėsù, teip tamsu Nj. Vė̃su anta šieno gulėt Drsk. Vė̃su trobon DrskŽ. vė̃siai adv. K, DŽ, NdŽ, vėsiaĩ KII38, NdŽ; R234,247, MŽ330, S.Dauk, N, M: Kai vė̃siai miegi, tai galvos neskauda Rm. Ant šieno tai kad vė̃siai nuknarkėm! Skp. Vasarą tai klėty miegam – vėsiaũ PnmR. Ma[n] ka tik vėsiaũ, tuoj i nugarą nugriebia šaltis Jrb. Jau kaip ir kiek vėseliaũ Sb. Užtrauk užuolaidas, tuojaus vėsiaũs paliekta Žg.

4. kuris nepakankamai šiltas, išvėsęs, ataušęs: Vėsì jau i kava, rasti reik pašildyti Trkn. Ant vėsèsnio dūmo rūkydavom [dešras], ant karšto – tirpsta Pšš. Vėsañ pečiun padėk padžiovint [baravykus], kad nesudegt Klt. Pečiuj vėsam̃ reikia padžiovint sūris, ne karštam Klt. Vėsesnin šonan pastumk puodynelę [krosnyje] Klt. 5. R303, MŽ405, N, I, NdŽ turintis nekarštumo ypatybę: Vėsì paunksmė NdŽ. Beieškodama vaistų, ji atlankė vėsiausias girios vietas Mš. Čia glūdi miškas vėsiais šešėliais V.Myk-Put. | Ai žaliuoj žaliuoj vėsus klevelis po tėvužio varteliais RD39.

vėsù n.; R303, MŽ405.

6. KII38 su kuriuo nekaršta (apie drabužį): Pravera vėsùs sijonelis rugiams rinkti Šts. Kad kandys nemestumias, ponai nešio[ja] vėsius drabužius Šts. Mes, kad saulė mums per daugel nugarą kaitin, tuo trinyčius ar kobotus vėsiùs užsimaujam K.Donel.

vė̃siai adv.: Tu mun pasiūk kelnes pakulines, mun vė̃siai gerai yra teip Pkl.

7. prk. abejingas, nenuoširdus: Sakant apie krikščioniją sausais vėsiais žodžiais ir be jausmo, tai ne kunigo darbas A.Baran. Jų santykiai buvo draugiški, bet vėsūs V.Aln. Bičiuliai buvo jam vėsūs rš.

vė̃siai adv.: Ir senoji su Kazimieru pasitikdavo juos daug vėsiau, rodė pavažiuoti kur nuošaliau ir leido patiems nusikinkyti arklius J.Balt. Labai vėsiai buvo įvertinta Maironio drama „Vytautas pas kryžiuočius“ rš.